Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja išminčiai.
Tertulijonas († 230) yra pirmasis krikščionių autorius, pavadinęs Rytų išminčius karaliais. Galbūt jis turėjo mintyje 72 psalmę: „Taršišo ir Salų karaliai mokės duoklę, o Arabijos ir Sebos karaliai neš dovanas. Visi karaliai reikš jam pagarbą, jam tarnaus visos tautos“ (Ps 72, 10–11). Krikščioniškojoje ikonografijoje iki X a. išminčiai niekuomet nebuvo vaizduojami karališkais apdarais. Katakombų freskose jie su persiškais drabužiais. Įdomu, kad musulmonai iš Persijos, užėmę Betliejų 664 metais, norėjo sugriauti Kristaus Gimimo baziliką, tačiau persigalvojo, nes pamatė ant bažnyčios fasadinės sienos freską, kurioje pavaizduoti trys karaliai su tokiais pat persiškais rūbais kaip ir jie patys.
Nuo V a. nusistovėjo tradicija išskirti tris karalius pagal Evangelijoje minimas tris aukas – auksą, smilkalus ir mirą, – kurios simbolizuoja Jėzaus karališkumą, dieviškumą ir žmogiškąjį laikinumą. Jiems tradicija suteikė ir vardus: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Būtent šią dieną daugelis krikščionių brėžia kreida ant savo durų tris simbolines raides: +K+M+B.
Evangelijos pasakojime iškyla ne tik trys karaliai, bet ir trys skirtingos reakcijos į Jėzaus gimimo pranešimą. Erodas kūdikiu, apie kurį kalbėjo Rytų išminčiai, buvo suinteresuotas, tačiau ne kad jį garbintų, kaip bandė apsimesti, bet kad sunaikintų (plg. Mt 2, 16–18). Erodas yra galios žmogus, kitą tematantis kaip varžovą, su kuriuo reikia grumtis. Gerai apmąsčius, jam varžovas atrodo galiausiai ir Dievas, itin pavojingas varžovas, norintis atimti iš žmonių gyvybinę erdvę, autonomiją ir galią, nurodinėjantis, kokiu gyvenimo keliu sukti, ir neleidžiantis daryti visko, ko nori. Todėl būtina užtemdyti patį Dievą, o žmones sumenkinti iki paprastų figūrų, kurias galima stumdyti kaip tik nori.
Ar ir mes nesame kažkiek panašūs į Erodą manydami, kad Dievas susiaurina mūsų gyvenimą ir neleidžia disponuoti savo egzistencija kaip patinka? Jei taip žvelgiame į Dievą, galiausiai būsime nepatenkinti ir nelaimingi, nes nesileidžiame būti vedami To, kuris yra visų daiktų pagrindas. Turime atsiverti tikrybei, kad Dievas yra visagalė meilė, kuri nieko neatima, niekam negrasina, priešingai – vienintelė suteikia galimybę pilnatviškai gyventi ir patirti tikrąjį džiaugsmą.
Išminčiai paskui sutinka žydų dvasininkiją – mokslininkus, teologus, žinovus, puikiai išmanančius Šventąjį Raštą, susipažinusius su įvairiais aiškinimais, galinčius iš atminties cituoti visas ištraukas, taigi naudingus kiekvienam, norinčiam eiti Dievo keliais. Tačiau, pasak šv. Augustino († 430), norėdami kitus vesti, rodyti kitiems kelią, jie patys nekeliauja, neišsijudina.
Ir čia turėtume vėl paklausti: ar ir mes, ypač Bažnyčios dvasininkija, nejaučiame pagundos laikyti Šventąjį Raštą, tą turtingą ir gyvą Bažnyčios tikėjimo lobį, veikiau specialistų studijų ir diskusijų objektu? Popiežius Benediktas XVI apaštališkajame laiške Verbum Domini mini, kad vis iš naujo turėtume būti uoliai pasirengę Biblijos žodį Bažnyčios gyvosios tradicijos šviesoje laikyti tiesa, pasakančia mums, kas yra žmogus ir kaip jis gali visapusiškai išsiskleisti, tiesa, kuri yra kelias, kuriuo kartu su kitais kasdien turime eiti, jei savo gyvenimą norime statydinti ant uolos, o ne ant smėlio.
Trys karaliai ieškojo naujojo karaliaus rūmuose, tačiau nustebę turėjo konstatuoti, jog jo toje galios ir kultūros vietoje nėra, nors ir buvo aprūpinti puikiausia informacija apie jį. Jiems teko pripažinti, kad žmogiška galia – taip pat ir žinojimo – kartais gali užtverti kelią susitikti su ieškomu kūdikiu. Dievo kriterijai kitokie negu žmonių. Jis šiame pasaulyje rodosi ne galia, bet nusižeminusia meile, prašančia mūsų laisvės atsiverti ir įsileisti, kad galėtų mus perkeisti ir padaryti gebančius pasiekti tą, kuris yra Meilė.
Tačiau ir mūsų padėtis ne kitokia negu ano meto išminčių. Į klausimą, kaip Dievas turėtų išgelbėti pasaulį, tikriausiai atsakytume: parodydamas savo galią ir suteikdamas pasauliui teisingesnę ekonomikos sistemą, kur kiekvienas turėtų tai, ko nori! Tačiau iš tikrųjų toks elgesys žmogų prievartautų – atimtų iš jo pamatinius jam būdingus elementus. Juk tada nebūtų atsiklausta nei mūsų laisvės, nei meilės. Taip istorijoje apie išminčius aikštėn iškyla paskutinis svarbus elementas: stebint gamtą nueinama geroka atkarpa Dievo link, tačiau kūrinijos kalba nesuteikia galutinės šviesos. Galiausiai išminčiams prireikė išgirsti Dievo žodį – tik jis jiems galėjo parodyti kelią.
Dievo žodis yra tikroji žvaigždė, nepatikimos žmogaus kalbos verpetuose siūlantis dieviškosios tiesos šviesą. Žvelgdami ta kryptimi išvysime, kad tas, kuris sukūrė pasaulį, ir tas, kuris gimė Betliejuje ėdžiose ir pasiliko tarp mūsų Eucharistijoje, yra vienas ir tas pats mus kviečiantis, mus mylintis ir mus į amžinąjį gyvenimą nuvesti trokštantis Dievas.
